Du kūnai viena siela
Skiriu šita knyga mano mylimam draugui ir gyvenimo pakeleiviui . 40 metu kelione turi ką papasakoti. Ja dėliosiu po maža žingsnį tikru įvykių po truputi, ryškiai ir įdėjus šiek tiek sarkazmo. Visada svajojau išleisti neeilinio lygmens istorinį romaną apie du tos pačius žmonės.
Laba diena.. Tai buvo gražus saulėtas pusiaudienis. Tamsus akiniai slėpė jo akis. Jos buvo mistiškai kuklus pamačius mane prieš akis. Ar esi ta mergina ? Susvaigo galva iš nuostabos ar taip gali nutikti. Mes pradėjome bendrauti, kukliai kaip du maži vaikai . Mus siejo noras pasidalinti mintimis daugiau nei kada nors.
Mintyse norėjau save nutildyti ir vengti matyti tai kas mane vilioja kaip pavasario bite paragauti jo lupu skonio. Kalbėdama supratau kad mano mintis tampa vis labiau nerišlios ir ne logiškos. Pradėjo eiti kažkur nes akimirka pamečiau koordinacija ir bandydama parodyti vietoves pasinėriau i samprotavimą apie kūrybą ir mano paskirtus metus fotografijos. Jis kukliai stypsojusi. Tarsi bandydamas nuslėpti aistros akimirka. Sustingusi bėgioja po esamus pastatus ir rodydama kas mane žavi šioje erdvėje. Netikėtai pasukome keliu kur eidavau visuomet. Tai buvo mano laimės kelias. Bet jau ne viena. Su jo draugija. Mano mintis užvaldė žaibai. Nenusakomas jausmas kurio nesu jautus niekam. Saulėje susivyto vedybų žiedas. Jis buvo pažadėtas kitai. Amžinai.
Ko tu vardu. Jis pasakė Joty, Reasat. Pagalvojau kad man bus kaip kryžiažodis prisiminti vardus tu kurios sutinku šioje žemėje. Šyptelėjusi be kuklumo paklausiau ? kokiu vardu vadino tėvai? Jis smagiai nusijuokė. Joti, bet gali mane vadinti Reasat. Pasimečiau. Kiek vadu tu turi ? Nors kelio sąnariai neleido važiuoti ilgu distancijų ,mes pasukome link prieplaukos. Vejas kedeno mano išdarkytus plaukus, jo pakaušis lengvai spindėjo nuo prakaito ir kasdieninio visiems įprasto lengvo nuovargio.
Tu irgi turi balta dvirati ? Koks sutapimas. Nors kažkas sutapo ta diena. Taip – atsake jis savo balsu kuris man skambėjo kaip iš pasakos. Tik vengiau pati savęs. Norėjau nežiūrėti į jo tobulas lupas ir mano svajonių vyro veido formas kurios užvaldė mano mintis. O gal ne kūną. Nesupratau savęs. Elgiausi kaip kokia paauglė, o jam tai atrodė taip žavingai malonu. Kvaiša pagalvojau. Tai eilinis žmogus kuris rytoj jau nebebus mano adresu knygutėje iš daugumos esančiu žadėtu praleisti nors valanda be jokiu keistu brutaliu pasiūlymu. Mes abu nepajutome kaip prabėgo kelios valandos. Jis atsiduso, išgirdau pučia liūdniausia atsakymą – žmona skambina. Turi grįžti pas ja. Atsisveikinome. Bijojau ji paliesti. Jos švelnus glėbys mano priglaudė prie krūtinės ląstos. Jaučiau tavo kvėpavimą. Bet negalėjau atplėšti akių nuo jo lupu.
Bijojau kad kaip kokia kvaile norėsiu ji pabučiuoti. Nors tai butu paskutinis bučinys mano gyvenime.
Vakaras pakeitė ryta. Lietus nuplovė gatves ir žmonių įvykius.
Grįžau. ?
Kodėl jaučiu tuštuma ?
Kas nutiko man.
Žmonės matau kasdien. Bet ieškau tavęs. Raminu save. Bandau įtikintį kad taip tik draugiškas laikas kuris neturi prasmes. Po keliu minučių gaunu kvietimą į draugus. Kodėl tu man tai rasai mielas drauge?
Ieškojau logikos jo veide. Pamačiau tave dar karta. Negalėjau save suvaldyti ir atsisakyti. Žiūrėjau keletą valandų i tavo veidą. Svajojau vėl pamatyti. Arčiau.
Nusišypsojau pati sau. Jis nori mane pamatyti vėl...
Magnetinis laukas suvedė. Dviračiai sutapo spalvomis. O gal amūras parinko man tave. Užsisvajojau.
Tikėk stebuklais Reasat – aš darau magija. Surūkiau nervingai keletą cigarečių stotyje su tavimi. Tu stovėjai ir laukei to nelemto traukinio. Norėjau pasakyt neišvyk prašau nepažįstamasis.
Tik ne šiandien pasilik dar penkias minutes su manimi.
Bijojau tave pamesti mano akyse. Nesutikti tarp milijonu kitu veidu.
Kodėl nerimauji paklausė Diana. Pirma karta nežinojau ką atsakyti. Kaip sakyti kad noriu tave matyti dar karta... Nutylėjau ir kvailai šypsojausi tau. Turiu tave paleisti i platu pasauli. Tyliai numykiau pusiau tyloje Pasimetęs žiūrėjai i mano akis, lupas ar nosį kuri jam taip patiko.
Kodėl gi?
Susitikim rytoj. Praleskime daugiau laiko, išmokyk fotografijos gudrybių, ar gali man padėti ? Beveik užtikrinta savimi jam melavau. Pasakiau taip. Pavargęs kūnas nesugebėjo meluoti. Tik įkyrus žvilgins išdavikas siuntė signalą kuri manau supratai lygiaverti kaip Danijos vėjo gūsiai.
Jie pastovus ir užtikrinti savo tikrovė skalaujančios jūros pakrantėje.
Ryte pabudau. Niurus rytas apgaube pirmi lietaus lasai. Atsidusau sau mintyse, ir vėl tas nelemtas drėgnas šiaures vejas nepaklūstantis jūros bangomis. Letai išsiritau iš lovos šiltu patalu. Nugara skaudėjo nuo įtampos ir ilgesio. Skausmas kaustė puse kaires puses. Trauma negailestingai pavogė mano metus laiko. Atitrūkai nuo namu kaip sužeistas paukštis nuo lizdo. Skrydis apgaube tikėjimo laša. Nutriušęs apsaustas, stori, rudos spalvos batai šildė mano sulysusias kojas po keliu mėnesių gulėjimo. Negalėjau pakilti. Net norėdama. Tik šuo, kuris vardu Feraud mano padėjo man krutintis paskutiniu jėgų raumenys. Ji buvo man tikėjimas. Kasdien rasdavau po keletą plauku. Jie buvo oranžiniai auksiniai.
Batai. Jie buvo mediniai, vienos puses paslankus ir suvaržyti mano pačios ne noru.
Kokia šiandien diena paklausiau mergytes įbėgusios į mano kambarį?
Pirmadienis. Nejaugi jau esu mėnesi laiko toli nuo namu paklausiau jos. Jos rudos akis man meiliai nusišypsojo ir pasakė, dabar tavo namai čia, aš noriu būti tavo sese ar galiu. ?
Jos šilta šypsena mano akimirkai nudžiugino kad nesu ne viena kambary. Vis mintyse save raminau kad tai laikina. Aš sapne kuris turi pavirsti tikrove dėl kurios esu atvykus.
